Šalys Šiaurės Afrikoje

Kiek tautų Šiaurės Afrikoje

Šiaurinėje Afrikos dalyje esanti Šiaurės Afrika susideda iš  šalių. Čia yra visų Šiaurės Afrikos šalių abėcėlės tvarka: Alžyras, Egiptas, Libija, Marokas, Sudanas, Pietų Sudanas ir Tunisas.

1. Alžyras

Alžyras yra šalis Šiaurės Afrikoje ir didžiausia Afrikos šalis paviršiuje ir ribojasi su Tunisu, Libija, Nigeriu, Maliu, Maroku ir Mauritanija. Alžyro sostinė vadinama Alžyru, o oficiali kalba yra arabų.

Alžyro nacionalinė vėliava
  • Sostinė: Alžyras
  • Plotas: 2 381 740 km²
  • Kalba: arabų
  • Valiuta: Alžyro dinaras

2. Egiptas

Egiptas – respublika rytinėje Šiaurės Afrikos dalyje prie Viduržemio ir Raudonosios jūros. Egiptas ribojasi su Viduržemio jūra šiaurėje, su Gazos ruožu ir Izraeliu šiaurės rytuose, su Raudonąja jūra rytuose, su Sudanu pietuose ir su Libija vakaruose. Apie 80% Egipto gyventojų gyvena netoli Didžiosios Nilo upės.

Egipto nacionalinė vėliava
  • Sostinė: Kairas
  • Plotas: 1 001 450 km²
  • Kalba: arabų
  • Valiuta: Egipto svaras

3. Libija

Libija, formaliai Libijos valstybė yra Šiaurės Afrikos valstybė. Libija yra tarp Egipto rytuose, Sudano pietryčiuose, Čado ir Nigerio pietuose, Alžyro ir Tuniso vakaruose bei Viduržemio jūros šiaurėje, o artimiausia šalis yra Malta.

  • Sostinė: Tripolis
  • Plotas: 1 759 540 km²
  • Kalba: arabų
  • Valiuta: dinaras

4. Marokas

Marokas, formaliai Maroko Karalystė yra šalis vakarinėje Šiaurės Afrikos dalyje. Tai viena iš šiauriausių Afrikos šalių. Šalis ribojasi su Alžyru, Vakarų Sachara, Ispanija ir Atlanto vandenynu bei Viduržemio jūra.

Maroko nacionalinė vėliava
  • Sostinė: Rabatas
  • Plotas: 446 550 km²
  • Kalba: arabų
  • Valiuta: dirhamas

5. Sudanas

Sudanas, formaliai Sudano Respublika, kartais vadinamas Šiaurės Sudanu, yra Šiaurės Afrikos šalis, kuri dažnai taip pat laikoma Artimųjų Rytų dalimi.

Sudano nacionalinė vėliava
  • Sostinė: Chartumas
  • Plotas: 1 861 484 km²
  • Kalba: arabų
  • Valiuta: Sudano svaras

6. Pietų Sudanas

Pietų Sudanas, formaliai Pietų Sudano Respublika, yra valstybė Rytų Afrikoje. Pietų Sudanas ribojasi su Sudanu šiaurėje, Uganda, Kenija ir Kongo Demokratine Respublika pietuose, Etiopija rytuose ir Centrinės Afrikos Respublika vakaruose. Tauta susikūrė 2011 m., atsiskyrus nuo Sudano.

Pietų Sudano šalies vėliava
  • Sostinė: Džuba
  • Plotas: 644 329 km²
  • Kalbos: anglų ir arabų
  • Valiuta: Pietų Sudano svaras

7. Tunisas

Tunisas, formaliai Tuniso Respublika – valstybė Šiaurės Afrikoje, pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje. Šalis ribojasi su Alžyru vakaruose ir su Libija pietryčiuose.

Tuniso nacionalinė vėliava
  • Sostinė: Tunisas
  • Plotas: 163 610 km²
  • Kalba: arabų
  • Valiuta: Tuniso dinaras

Šiaurės Afrikos šalys pagal gyventojų skaičių ir jų sostines

Kaip minėta aukščiau, Šiaurės Afrikoje yra septynios nepriklausomos šalys. Tarp jų didžiausia pagal gyventojų skaičių šalis yra Egiptas, o mažiausia – Libija. Visas Šiaurės Afrikos šalių su sostinėmis sąrašas  pateiktas žemiau esančioje lentelėje, suskirstytas pagal naujausią bendrą gyventojų skaičių.

Reitingas Šalis Gyventojų skaičius Žemės plotas (km²) Kapitalas
1 Egiptas 98 839 800 995 450 Kairas
2 Alžyras 43 378 027 2 381 741 Alžyras
3 Sudanas 41 617 956 1 861 484 Juba
4 Marokas 35 053 200 446 300 Rabatas
5 Tunisas 11 551 448 155 360 Tunisas
6 Pietų Sudanas 12 778 239 619 745 Juba
7 Libija 6 777 452 1 759 540 Tripolis

Šiaurės Afrikos šalių žemėlapis

Šiaurės Afrikos šalių žemėlapis

Trumpa Šiaurės Afrikos istorija

Senovės civilizacijos

Ikidinastiniai ir ankstyvieji dinastiniai laikotarpiai

Šiaurės Afrikos istorija yra giliai susipynusi su kai kuriomis ankstyviausiomis žinomomis žmonių civilizacijomis. Garsiausia regiono senovės civilizacija yra Senovės Egiptas, iškilęs palei Nilo upę. Ikidinastiniu laikotarpiu (apie 6000–3150 m. pr. Kr.) kūrėsi ankstyvosios žemdirbių bendruomenės ir susiformavo politinės struktūros. Šios eros kulminacija buvo karaliaus Narmerio sujungimas Aukštutiniame ir Žemutiniame Egipte, o tai žymi ankstyvojo dinastinio laikotarpio pradžią (apie 3150–2686 m. pr. m. e.).

Senosios, Vidurio ir Naujosios karalystės

Senoji karalystė (apie 2686–2181 m. pr. Kr.) garsėja Gizos piramidžių statyba, įskaitant Didžiąją piramidę, pastatytą faraonui Khufu. Šiai erai buvo būdinga centralizuota valdžia ir monumentali architektūra. Vidurinė karalystė (apie 2055–1650 m. pr. m. e.) atėjo nestabilumo laikotarpiu ir yra pasižymėjusi pasiekimais literatūros, meno ir karinės organizacijos srityse.

Naujoji karalystė (apie 1550–1077 m. pr. Kr.) pažymėjo Egipto galios ir klestėjimo viršūnę. Faraonai, tokie kaip Hačepsutas, Echnatonas ir Ramzis II, išplėtė imperiją ir inicijavo reikšmingus statybos projektus, įskaitant šventyklas ir kapus Karalių slėnyje. Naujosios Karalystės nuosmukis prasidėjo nuo jūros tautų invazijų ir vidaus nesantaikos.

Kartagina ir finikiečiai

Vakarinėje Šiaurės Afrikos dalyje finikiečiai apie 814 m. pr. Kr. įkūrė Kartaginos miestą (šiuolaikinis Tunisas). Kartagina išaugo į didelę jūrų ir komercinę galią, dominuojančią prekyboje Viduržemio jūroje. Kartaginos imperija savo viršūnę pasiekė vadovaujant generolams, tokiems kaip Hanibalas, kuris per Antrąjį Pūnų karą (218–201 m. pr. m. e.) kirto Alpes, siekdamas iššūkio Romai. Tačiau Kartagina galiausiai atiteko Romai 146 m. ​​pr. Kr. po Trečiojo pūnų karo, dėl kurio buvo įkurta Romos Afrikos provincija.

Romėnų ir Bizantijos laikotarpiai

Romėnų Šiaurės Afrika

Po Pūnų karų Roma išplėtė savo kontrolę Šiaurės Afrikoje. Regionas tapo svarbia Romos imperijos dalimi, žinoma dėl savo žemės ūkio produkcijos, ypač kviečių ir alyvuogių aliejaus. Tokie miestai kaip Leptis Magna, Kartagina ir Aleksandrija klestėjo valdant romėnams ir buvo svarbūs prekybos, kultūros ir mokymosi centrai.

Bizantijos Šiaurės Afrika

Po Vakarų Romos imperijos žlugimo 5-ajame mūsų eros amžiuje Bizantijos imperija (Rytų Romos imperija) išlaikė kontrolę Šiaurės Afrikos dalyse. Bizantijos laikotarpiu tęsėsi romėnų kultūros ir architektūros įtaka, taip pat plito krikščionybė. Tačiau regionas susidūrė su didėjančiu berberų genčių spaudimu ir vidaus nesutarimais, dėl kurių susilpnėjo Bizantijos kontrolė.

Islamo užkariavimas ir dinastijos

Ankstyvoji islamo ekspansija

VII amžiuje islamo kalifatas išsiplėtė į Šiaurės Afriką. Pradiniai užkariavimai prasidėjo valdant Rashidun kalifams ir tęsėsi valdant Umayyad kalifatui. Iki VIII amžiaus pradžios didžioji dalis Šiaurės Afrikos buvo įtraukta į islamo pasaulį. Islamo plitimas atnešė reikšmingų kultūrinių, religinių ir kalbinių pokyčių, naujų miestų ir prekybos tinklų kūrimosi.

Fatimidų ir Almohadų dinastijos

Fatimidų kalifatas, kurį X amžiuje įkūrė šiitų Fatimidų dinastija, įkūrė savo sostinę Kaire, paversdamas miestą pagrindiniu politiniu ir kultūriniu centru. Fatimidai valdė didžiąją dalį Šiaurės Afrikos, Egipto ir Levanto iki XII amžiaus, kai kontrolę perėmė Ajubidų dinastija, kurią įkūrė Salah al-Din (Saladinas).

Almohadų dinastija, berberų berberų musulmonų dinastija, iškilo XII amžiuje, kilusi iš Maroko Atlaso kalnų. Almohadai valdydami suvienijo didžiąją dalį Šiaurės Afrikos ir Ispanijos, skatindami griežtą islamo aiškinimą ir skatindami intelektualinio bei kultūrinio klestėjimo laikotarpį. Tačiau jų viešpatavimas XIII amžiuje ėmė silpti, todėl regione atsirado naujų galių.

Osmanų era

Osmanų užkariavimas ir administravimas

Iki XVI amžiaus pradžios Osmanų imperija išplėtė savo galią į Šiaurės Afriką. Osmanai kontroliavo didžiąsias teritorijas, įskaitant šiuolaikinį Alžyrą, Tunisą ir Libiją. Jų administracija atnešė stabilumą ir integraciją į didesnį Osmanų prekybos tinklą, kuris sujungė Europą, Aziją ir Afriką. Nepaisant Osmanų valdžios, vietos valdovai dažnai išlaikė didelę autonomiją, ypač tolimose provincijose.

Ekonominė ir kultūrinė raida

Osmanų valdžioje Šiaurės Afrikoje įvyko reikšmingi prekybos, žemės ūkio ir urbanizacijos pokyčiai. Tokie miestai kaip Alžyras, Tunisas ir Tripolis tapo triukšmingais prekybos ir kultūros centrais. Šiuo laikotarpiu taip pat augo architektūros ir meno tradicijos, susimaišiusios Osmanų ir vietinių berberų įtaka. Švietimo įstaigos, įskaitant medreses, atliko lemiamą vaidmenį skleidžiant žinias ir islamo mokslą.

Kolonijinis laikotarpis

Europos kolonizacija

XIX amžiuje prasidėjo europiečių kolonizacija Šiaurės Afrikoje. Prancūzija pradėjo Alžyro užkariavimą 1830 m., o tai paskatino užsitęsusį ir žiaurų kolonizacijos procesą. Tunisas pateko į Prancūzijos protektoratą 1881 m., o Italija įsiveržė ir kolonizavo Libiją 1911 m. Britai, daugiausia dėmesio skirdami Egiptui, oficialiai įkūrė protektoratą šaliai 1882 m., nors Egiptas išlaikė nominalią nepriklausomybę valdant Osmanų imperijai iki Pirmojo pasaulinio karo.

Kolonizacijos poveikis

Kolonijinis valdymas atnešė esminių pokyčių Šiaurės Afrikoje, įskaitant naujų administracinių sistemų, infrastruktūros ir ekonominio išnaudojimo įdiegimą. Kolonijinės jėgos daugiausia dėmesio skyrė išteklių gavybai ir regiono integravimui į pasaulinius prekybos tinklus, dažnai vietinių gyventojų sąskaita. Pasipriešinimas kolonijinei valdžiai buvo plačiai paplitęs, o tokie žymūs veikėjai kaip Abdelkaderis Alžyre ir Omaras Mukhtaras Libijoje vadovavo reikšmingiems opozicijos judėjimams.

Nepriklausomybė ir modernioji era

Kovos už nepriklausomybę

XX amžiaus viduryje Šiaurės Afriką nuvilnijo nepriklausomybės judėjimų banga. 1922 m. Egiptas įgijo formalią nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, nors britų įtaka išliko iki 1952 m. revoliucijos. Libija nepriklausomybę pasiekė 1951 m., tapdama Libijos karalyste. Alžyro kova už nepriklausomybę nuo Prancūzijos baigėsi Alžyro karu (1954–1962), kuris pasibaigė Alžyro nepriklausomybe 1962 metais po žiauraus konflikto.

1956 m. Tunisas ir Marokas taip pat įgijo nepriklausomybę nuo Prancūzijos. Kolonijinio valdymo pabaiga Šiaurės Afrikos šalyse pradėjo naują erą, kuriai būdingos pastangos įkurti suverenias valstybes, plėtoti ekonomiką ir spręsti socialinius bei politinius iššūkius.

Iššūkiai po nepriklausomybės

Laikotarpis po nepriklausomybės Šiaurės Afrikoje buvo pažymėtas pažanga ir iššūkiais. Tautos susidūrė su tokiomis problemomis kaip politinis nestabilumas, ekonominiai sunkumai ir socialiniai neramumai. Egipte Gamalo Abdel Nassero vadovybė įgyvendino reikšmingas reformas ir sutelkė dėmesį į panarabizmą, tačiau taip pat sukėlė konfliktus, tokius kaip 1956 m. Sueco krizė.

Alžyras, atsidūręs po niokojančio karo, susidūrė su vidiniais nesutarimais ir ekonominiais iššūkiais. Libija, vadovaujama Muammar Gaddafi, vykdė radikalaus socializmo ir panafrikanizmo politiką, o tai paskatino vystymosi iniciatyvas ir tarptautinę izoliaciją.

Šiuolaikiniai pokyčiai

Pastaraisiais dešimtmečiais Šiaurės Afrika patyrė didelių politinių ir socialinių pokyčių. 2011 m. Arabų pavasaris atnešė dramatiškų pokyčių regione, dėl kurio buvo nuversti ilgalaikiai režimai Tunise, Libijoje ir Egipte. Šie sukilimai išryškino plačiai paplitusius politinės laisvės, ekonominių galimybių ir socialinio teisingumo reikalavimus.

Šiandien Šiaurės Afrika ir toliau susiduria su sudėtingais iššūkiais, įskaitant ekonomikos įvairinimą, politines reformas ir regioninį saugumą. Pastangos stiprinti regioninį bendradarbiavimą, spręsti klimato kaitos problemą ir skatinti tvarų vystymąsi yra pagrindinės regiono ateities perspektyvos.

You may also like...